Savaitgalis Saaremaa saloje

Kažkur esu girdėjęs, kad kurortų gyventojai yra patys bjauriausi poilsiautojai. Kai Palangos bobulės apgyvendina būrį sostinės Naujininkų bendrabučio gyventojų savo kolektyvinio sodo pašiūrėje ar šiltnamyje, anie mano, kad stovyklauja. Ir moka kaip už 4 žvaigždutes. O pabandyk taip pasityčioti iš druskininkiečio ar birštoniečio... Mes juk patys iš kurortų, žinome, kaip tai daroma. Todėl poilsiauju ne ten, kur groja rusiška muzika, kvepia spragintais kukurūzais bei čeburėkais ir suvažiuoja visi Pakaunės kolchozinių gyvenviečių ereliai. Juolab, kad dėl savo darbo specifikos, išvykti galiu tik penktadienio rytą, o pirmadienį jau turiu būti darbe. Atostogos prie jūros mūsų šeimai pernai reiškė vieną ilgą savaitgalį Latvijos Pavelosta miestelyje. Šiemet, šešiolikmetės dukros iniciatyva, nusprendėme pavažiuoti toliau – iki Estijos Saaremaa salos.

Penktadienio rytą, vos prašvitus išvykstame iš namų Šadžiūnuose (Lazdijų r., Veisiejų sen.). „Tom Tom“ navigacijai nustačiau kelionės tikslą – Panga uola Saaremaa salos šiaurėje. Kelionei pasirinkome ne maniškį „MB ML320“ (benzinas-dujos), o žmonos „VW Golf 4 Tdi“, kad nereikėtų ieškoti dujomis prekiaujančių degalinių. Bakas pilnas, tepalai ką tik pakeisti. Puodelis stiprios kavos – ir į kelią. Leipalingis – Serijai – Alytus – Kaunas – Panevėžys. Prieš pat Lietuvos-Latvijos sieną, Pasvalio rajone – sotūs vėlyvi pusryčiai pakelės kavinėje „19 kilometras“. Atkreipiame dėmesį į kavinės šeimininkų sumanymą pritraukti pravažiuojančias šeimas su vaikais demonstruojant aptvaruose egzotiškus gyvūnus. Kalakutienos kepsnio likučių jiems nepalikom, tik po kelias skrudintas bulvytes.

Latvijos pasieniečiai sustabdė vos pravažiavus sieną. Šengenas atpratino pasus laikyti „po ranka“, taigi teko pasiknisti bagažinėje. Kaimyninės šalies pareigūnas taisyklingai lietuviškai paklausė, kur mes važiuojame, ir, išgirdęs, jog į Estiją, palinkėjo laimingo kelio.

Nesustojome prie Bauskės pilies, nes ten jau buvome šią žiemą, bet kitiems galiu rekomenduoti, juolab, kad dėl jos neriekia nukrypti nuo kelionės maršruto.

Ties Dauguvos HES užtvanka ir Salaspils nemažai remontuojamų kelio atkarpų, kuriose eismo srautus reguliuoja laikini šviesoforai, o dulkės ir duobės privertė susimąstyti, kad kelionei labiau būtų tikęs visureigis. Į šiaurę nuo Rygos, Talino link nutiesta nauja plento atkarpa, kurios mano senstelėjusiuose navigacinės įrangos žemėlapiuose dar nėra, todėl važiavome, klausydamiesi įkyrių raginimų grįžti į numatytą trasą. Kelios sustojimo aikštelės įrengtos visiškai prie jūros.

Estija pasitinka milžiniška alaus reklama „Welcome to ... beer land!“ ir griūvančiais nebenaudojamos pasienio infrastruktūros statiniais. Anekdotuose minimą estų lėtumą prisimenu, kai kelio atkarpoje, kur ženklai leidžia važiuoti iki 100 km per val. greičiu, vietiniai apynaujais automobiliais važiuoja 70-80 km per val. Šiauriau Parnu miesto keliai visiškai tušti, vietovės mažai apgyvendintos, miškingos.



Virtsu-Kuivastu kelto perkėloje kasininkės kalba angliškai. Sumokame 13 eurų už automobilį ir po eurą už „galvą“. Eilė nedidelė, laukti beveik netenka. Kelte nemokamai gauname naudingą leidinį apie Saaremaa lankytinas vietas su smulkiu žemėlapiu estų ir anglų kalbomis. Veikia baras, bet kavos užsisakyti nespėjame.

Mažesnė Muhlu sala pasitiko šiltu smulkiu lietumi. Su Saaremaa ją jungia pylimu nutiestas kelias. Kas keli kilometrai nuorodos į lankytinas vietas, bet mes pirmiausiai nuskubėjome į Saaremaa salos šiaurę, prie Panga uolos.

Nakvynės ieškojome didžiausiame salos mieste Kuressaare. Trivietis mokyklos hostelio kambarys parai kainavo 39 eurus. „Lonely Planet Review“ jį apibūdina kaip „...clearly the cheapest place around, and not the worst if you don't mind outdated surroundings.“ Miesto centras, švaru, tvarkinga, mažai žmonių, tualetas koridoriaus gale, dušas kitame aukšte.

Pačiame Kuressaare mieste būtina palankyti Vyskupo pilį.

Yra šioks toks senamiestis, kuriame gausu restoranėlių, kavinių, mažų parduotuvėlių. Jos neskursta, nes didieji prekybos centrai Rimi ir Maxima iškelti į miesto pakraščius. Į pietvakarius nuo miesto, važiuojant link Salme, maždaug ties Jarve yra geriausi saloje paplūdimiai: pušys, smėlis, mediniai takeliai, persirengimo kabinos, tualetai, suoliukai. Žmonių mažai net ir labai geru oru – šeštadienį iki pietų, pro paplūdimyje besiilsinčią mūsų šeimą praėjo vos viena estų pora su šunimi.

Salos šiaurės vakarinėje dalyje, mažame kaimelyje, kurio pavadinimo nesugebėjau ištarti, radome restoranėlį, kuriame buvome vieninteliai klientai. Už 14 eurų trise suvalgėme po lėkštę estiškos kruopų-kiaulienos sriubos, mėsos troškinį ir išgėrėme kavos. Šeimininkė rusiškai jau užmiršo, o angliškai dar neišmoko, bet labai stengėsi su mumis susikalbėti. Į Kihelkonna bažnyčios vidų nėjome, nes nesinorėjo trukdyti laidotuvių dalyviams.

Salos viduryje buvome susiplanavę apžiūrėti Kaali meteorito kraterį. Prieš 4000 metų nukritęs žemėn dangaus kūnas pataikė į Estiją ir išmušė įspūdingo dydžio duobę, kurią estai dabar rodo turistams, šalia pastatę muziejų-viešbutį su nemokamu belaidžiu internetu.

Sekmadienio rytą palikome svetingąją salą ir pasukome link Lietuvos, mintyse įtraukę Saaremaa į sąrašą tų vietų, į kurias norėtųsi sugrįžti.